DIDŽIOJO SLĖPINIO REGĖTOJAS
Daug lietuvių tauta turi šventų sūnų ir dukterų. Tačiau niekas dar nesusilaukė ir turbūt greit nesusilauks tokio įvertinimo ir... neįvertinimo kaip mūsų Vydūnas.
Vilius Storosta, kilniadvasiškumo įsikūnijimas, pasivadino Vydūnu - t.y. regėtoju, pranašu ne dėl pasipuikavimo, bet tik todėl, kad sąmone aprėpė visą tautos gyvatą ir jautėsi tarsi įgaliotas būti savo tautai kelrode žvaigžde.
Jo asmenybės ypatingumu neabejojo niekas, kas jį buvo sutikęs. Ir konservatyviomis pažiūromis garsėjęs dvasininkas A. Jakštas teigė jį esant pranašą. Štai kaip jį prisimena prof. I. Končius: "Atrodė saulės spindulių perceriamas, vėjo tai jau tikrai kiaurai perpučiamas. Tarsi nieko kūniška. Viena tik Siela. Ir ne tik sava iela. Bet visų sykiu vaikščiojanti siela. Ji mąsto už visus. Ji yra vidus visų. Ji visų vidų mato, nusako, palaiko, taiso, žadina, varo pirmyn. Kai kalba, rodos, ir už mane pasako, ir už mano draugą - pažįstamą."
Esame tauta, kurią Apvaizda apdovanojo dievišku Žmogumi, Pranašu, Mistiku. Ar suvokiame šiuos savo lobius - ypač dabar, kai žmonija yra gilioje krizėje, o kartu - globalinio virsmo, naujos epochos išvakarėse? Ar turime kitą tokį Dvasios Milžiną, Regėtoją kaip Vydūnas, kuris galėtų padėti tautai pereiti į naują mąstymą, į naują pasaulį ir ten rasti sau vietą? Ar turi mūsų tauta iškilesnį mistiką, Dvasinį Mokytoją, galintį būti tautai tuo raktu, kuris atrakina duris į didžiuosius Būties Slėpinius ir kartu į pilnatvę, į išganymą?
Ne kiekviena tauta gali pasigirti turinti Vydūną - ėjimo į Didžiuosius Slėpinius Mokytoją. Suvokti giliausius sielos vyksmus, dvasinio pasaulio apraiškas geriausiai galima gimtąja kalba išsakytais žodžiais, kuriuose slypi ir mūsų pačių esmė (žmogaus vidinis pasaulis skirtingose tautose yra skirtingo atspalvio, skambesio, kaip ir jų kalbos, kuriomis jie kalba, kaip juos supanti gamta).
Ne kiekviena tauta gali pasigirti pranašu, mistiku, žmogaus sielos žinovu, išnagrinėjusiu ir pateikusiu Išminties šviesoje įvairiausius žmogaus gyvenimo klausimus. Vydūno Raštai - tai nuoseklus gyvenimo išminties vadovėlis pažįstant save, einant į harmoniją ir vienovę su visa, kas yra.
Deja, apie Vydūną ir šiandien daugiausia kalbama kaip apie įžymų kultūros veikėją, dramaturgą. Netgi filosofu ne kiekvienas drįsta jį pavadinti (!). Mat toje cypiančioje, pačiam žmogui pavojingoje civilizacijoje filosofais ėmė tituluotis visi logistikos žaidimus žaidžiantys, dažniausiai nieko bendra su Išmintie Meile (vadinasi, ir filosofija) neturintys...
Žmogaus esmę Vydūnas įvardino spinduliu iš Amžinosios Šviesos, dangiškąja žvaigžde. O vienuolis R. Voillaume teigia, kad "kiekvienas žmogus sutvertas pagal Dievo atvaizdą - tai truputis Absoliuto". Vydūnas teigia, jog jaučiams atskirumas nuo Dievo yra ne erdvinis, bet sąmoninis. Vydūnas savo maldoje kalba: Aš tavyje esmi. Tu mane laikai savyje ir esi manyje. Prieš Tave pranyksta visi menkumai, visos niekybės, visi skausmai, vargsmai ir pati mirtis.
Tikėjimas, Dievo samprata lemia paties žmogaus santykį su savimi, su kitais žmonėmis, su pasauliu. Galima tvirtinti, jog Dievo samprata formuoja pasąmonės etiką. Todėl nuo žmogaus tikėjimo sąmoningumo labai priklauso jo gyvensena, jo laikysena įvairiose gyvenimo plotmėse.
Mistika, anot Vydūno, yra savo esmės suvokimas, pasinėrimas į ją, susiliejimas su Visumos Esme. Mistika yra "visų tikybų ir visų filosofų mokslo pagrindas". Teologas J. Sudbrachas teigia, jog mistika, "kaip pirminė religija, yra visų konkrečių religijų pagrindas".
Išmintis yra liepsna, o prigimtis - žvakė, - teigė Vydūnas. - Žvakei esant netinkamai ir šviesa menka... Tiesos pažinimo sąlyga yra tyras, dorovingas gyvenimas, dvasinė sveikata. Šv. Bernardo žodžiais tariant, tiesa nesirodo nešvariems. Vydūnas sako, kadsilpnučio akys negali pakelti ryškios šviesos. Vadinasi, neharmoningas žmogus yra nepajėgus suvokti didesnes tiesas, jam pažinti Viešpatį, Jį regėti tiesiog neįmanoma.
Garsus mistikas G. Nysietis, kaip ir mūsų Vydūnas, nurodė vienintelį būdą išvysti Dievą: reikia nuskaidrinti savo sielą, tapti tyraširdžiu ("palaiminti tyraširdžiai - jie regės Dievą"). Kuniig. Grauslio manymu, tai, kas labiausiai apibūdina Dievą, - tai ypač laisvė. Kartu tai vienas svarbiausių Dievo ir žmogaus panašumo aspektų. Laisvę Vydūnas laiko aukščiausia žmogaus pasiekta būsena, kai jis gali pilnai savo esmę apreikšti.
Tačiau Evangelijos žodžiais tariant, Tiesa tegali mus padaryti laisvus. Kur tautai ieškoti tyraširdžių, kurie regi Viešpatį, regi tautos ir žmogaus sielos gelmes ir gali patarti, pamokyti? Nes "tiesos nepažindamas, - vyskupo teigimu, - ir kitų jos nepamokys".