Ištraukos iš "Linksmojo mokslo"
Galbūt tiesa - tai moteris, turinti motyvų neatskleisti savo priežasčių?
Vyras ir moteris.
"Pagrobk sau tą, kurią mylėti maga!" -
Juk plėši tu, jinai tik vagia.
Pametęs galvą
Ji turi protą, bet ar jos pačios?
Dėl jos vyriškis kraustės iš galvos,
Ir jo galva, pažinus ją ir lovą,
Nuėjo sau velniop - ne ne! pas bobą!
Savo skaitytojui
Gerų dantų, taip pat ir gero skrandžio
Linkiu aš tau!
Jei mano knygą tu įkandai,
Įkasi ir mane, manau!Apie moteriškąją nekaltybę. Negali atsistebėti, stačiai neįtikėtina, kaip auklėjamos kilmingos moterys; ko gero, paradoksiškesnio dalyko niekur nerasi. Visas pasaulis sutinka, kad in eroticis jos būtų auklėjamos taip, kad kuo mažiau apie tai nutuoktų, sieloje to dalyko labai gėdytųsi, o apie jį užsiminus, jaustų didžiausią nerimą ir norą nuo jo sprukti. Visa moters "garbė" iš esmės tik čia ir pastatyta ant kortos, o šiaip - ko tik joms neatleidžiama! Tačiau apie šį dalyką jos turi absoliučiai nieko neišmanyti: šio savo "blogio" jos neturi nei matyti, nei kalbėti, nei galvoti - jau pats žinojimas čia yra blogis. Ir ką gi! Lyg baisus žaibas iš giedro dangaus trenkia jas į realybę ir žinojimą - santuoka, ir kaip tik su tuo, kurį jos labiausiai myli ir vertina: tada prireikia pasijusti patekus į meilės ir gėdos prieštarą, negana to - vienu metu patirti susižavėjimą, savęs išdavystę, pareigą, užuojautą ir baimę dėl netikėtos Dievo ir gyvulio - kas gali viską apsakyti! - kaimynystės. - Čia iš tikrųjų žmonės sumezgė sau tokį sielos mazgą, kokio užsimušdamas niekur nerasi! Ne didžiausio žmonių žinovo užjaučiantis smalsumas bejėgis suvokti, kaip viena ar kita moteris susigaudo mindama šią mįslę ir nepasimeta šioje įminimo mįslėje, ir kokie siaubingi, toli siekiantys įtarimai turi šiuo atveju grumtis vargšelėje, pusiausvyros netekusioje sieloje, pagaliau kaip naujausia filosofija ir moters skepticizmas šioje vietoje išmeta savo inkarus! - Paskui - tas pats nebylus tylėjimas kaip ir prieš tai: ir dažnai nesikalbėjimas su pačia savimi, nežiūrėjimas į save. - Dėl to jaunos moterys labai stengiasi atrodyti paviršutiniškos ir nieko negalvojančios, o subtyliausios iš jų apsimeta savotiškai įžūlios. - Savo vyrus moterys paprastai laiko santuokos klaustukais, o savo vaikus - apologija arba atgaila už nuodėmes: joms reikia vaikų ir jos nori jų visai lita prasme, negu jų nori vyras. - Trumpiau tariant, per maža būti moterims švelniam!
Trečioji lytis. "Žemaūgis vyras - tai paradoksas, bet vis dėlto vyras, - o štai mažos moterėlės, palyginti su aukštaūgėmis moterimis, man atrodo priklausančios kažkokiai kitai lyčiai",- aiškino vienas senas šokių mokytojas. Smulkutė moteris niekuomet nėra graži, - sakė senasis Aristotelis.
Silpnųjų stiprybė. Visos moterys labai subtiliai moka perdėti savo silpnybę, negano to - jos net sumaniai išranda sau silpnybes, kad tik atrodytų kaip trapios puošmenos, kurioms ir dulkelę nelengva pakelti: pats jų egzistavimas turi vyrams įkalti į galvas ir juos įtikinti, kokie jie netašyti stuobriai. Taip moterys kovoja su stipriaisiais ir visokia "kumščio teise".
Nevykėlės. Niekuomet nesiseka toms vargšėms moterims, kurios mylimo žmogaus akivaizdoje ima nerimauti, jaustis neužtikrintai ir perdėm daug šneka: geriausiai vyrams apsuka galvą tam tikras paslaptingumas ir flegmatiškas švelnumas.
Motinos. Gyvuliai kitaip žiūri į pateles negu žmonės; patelė jiems yra gaminanti būtybė. Tėvo meilės gyvulių pasaulyje nėra, bet esama kažko panašaus į meilę savo mylimosios vaikams ir pripratimo prie jų. O patelės per vaikus patenkina savo valdžios troškimą, įgyja nuosavybę, užsiėmimą, joms visiškai suprantamą dalyką, kur galima duoti valdžią liežuviui: visa tai drauge ir sudaro motinos meilę, kurią galima palyginti su menininko meile savo kūriniui. Nėštumas moteris padarė švelnesnes, kantresnes, baikštesnes, paklusnesnes; lygiai taip pat ir dvasinis nėštumas kuria kontempliatyvų charakterį, giminingą moteriškajam: tai vyrai-motinos. - Gyvulių pasaulyje gražiąja laikoma vyriškoji lytis.
Draugystės garbei. Kad draugystės jausmas senovėje buvo laikomas pačiu vertingiausiu, vertingesniu net už išminčių ir savimi patenkintųjų išdidumą, sakytume, kažkuo panašiu į vienintelį ir dar šventesnį išdidumo giminaitį, tą puikiai atskleidžia pasakojimas apie aną makedonų karalių, kuris padovanojo vienam pasaulį niekinančiam Atėnų filosofui talentą, o tas jam dovaną grąžino. "Kaip? - sušuko karalius, - nejaugi jis neturi draugo?" Tuo jis norėjo pasakyti: "Aš gerbiu šį išminčiaus ir nepriklausomo žmogaus išdidumą, bet dar labiau gerbčiau jo žmogiškumą, jei jo širdyje draugas būtų nugalėjęs išdidumą. Mano akyse filosofas krito, nes parodė, jog neturi vieno iš dviejų vertingiausių jausmų, - būtent paties vertingiausio!"
Moterys ir jų veikimas per atstumą. Ar turiu dar ausis? Ar iš manęs liko vien ausys ir daugiau nieko? Štai stoviu čia, pačiame gaisre bangų mūšos, kurios balti liepsnos liežuviai laižo mano kojas, - iš visų pusių tik staugia, graso, rėkia, spiegia į mane, o tuo metu bedugnėje gelmėje senasis žemės drebintojas traikia savo ariją - dusliai, tarsi baubiantis jautis, ir taip muša koja žemę virpinantį taktą, kad net visų vėjų nugairintoms uoloms-baisūnėms širdys tirta. Ir staiga ties šito pragaro labirinto vartais, tarsi iš nieko išdygęs, už kelių sieksnių pasirodo - didžiulis burlaivis, atslysdamas tyliai,lyg koks vaiduoklis. O, šitoji vaiduokliška grožybė! Kokiu žavesiu ji apima mane! Kaip? Nejaugi čia atplaukė viso pasaulio ramybe ir tyla? Nejaugi pati mano laimė įsitaisė šioje tylioje vietoje - mano palaimingasis Aš, mano antroji, amžinoji patybė? Ne mirusi, bet ir jau nebe gyva? Lyg kokia į šmėklą panaši, tyli, žiūrinti, slenkanti, plevenanti pusiau būtybė? Išvaizda primenanti laivą, kuris savo baltomis burėmis lyg milžiniška plaštakė skuba per tamsią jūrą! Taip! Skubėti per būtį! Štai ko noriu! Štai ko reikia! - Ar ne tas triukšmas čia padarė mane svajotoju? Kiekvienas didelis triukšmas verčia mus regėti laimę tyloje ir tolumoje. Kai vyras yra savo triukšmo verpete, kai jį vėto ir mėto gyvenimo realybės ir planų bangų mūša, tada jis ir išvysta pro šalį slenkančias ramias žavingas būtybes, kurių laimės ir uždarumo jis trokšta, - tai moterysš Jis beveik ima manyti, kad jose, moteryse, gyvena jo geresnysis Aš, kad tose ramiose vietose ir kurtinanti bangų mūša virsta mirtina tyla, o pats gyvenimas tampa sapnu apie gyvenimą. Deja! Deja! Mano taurusis svajotojau, net ir puikiausiuose burlaiviuose esti tiek daug šlamesio bei triukšmo ir, nors labai gaila, daug menkos, pasigailėjimo vertos neramybės! Moterų žavesys ir stipriausias poveikis, filosofų žodžiais tariant, yra veikimas per atstumą, actio in distans: bet tam reikalingas, būtinai ir pirmiausia, - atstumas!
Meilė. Ji atleidžia mylimajam net geidulį.
Kas tik vadinama meile. Godumas ir meilė: kokie skirtingi jausmai mus apima, išgirdus kiekvieną iš šitų žodžių! - ir vis dėlto čia turėtų veikti ta pati paskata, tiktai skirtingai vadinama: vienu atveju juodinama tų, kurie jau šį tą turi, kurių širdyje jinai truputi apmirusi ir kurie dabar baiminasi dėl savo "turto"; kitu atveju tų, kurie nepatenkinti, ištroškę, šlovinama kaip "gera". Mūsų meilė artimui - ar ji nėra siekimas naujos nuosavybės? Ir ar ne pat yra su mūsų meile žinojimui, tiesai ir apskritai su kiekvienu mūsų naujovių potroškiu? Tai, kas sena, ką tikrai turime, palengva įgrysta, ir mes tiesiame rankas prie ko nors kito; net puikiausios vietovės gamtai, kur gyvenome trečias mėnuo, nebegarantuojame savo žavėjimosi ja - kokia nors tolima pakrantė ima žadinti mūsų godumą: turto vertę turėjimas dažniausiai mažina. Mūsų pasitenkinimas savimi palaikomas tuo, kad jis be perstojo mumyse pačiuose virsta kuo nors nauju, - tai kaip tik reiškia turėjimą. Kai mums įgrysta turėti, vadinasi, mes įgrystame patys sau. (Galima kankintis ir dėl pertekliaus, - taip pat ir troškimas švaistyti, dalyti gali sau priskirti garbingą "meilės" vardą.) Kai regime ką nors kenčiant, mielai pasinaudojame atsiradusia proga jį turėti; taip elgiasi, pavyzdžiui, geradarys ir užjaučiantysis - ir jis vadina savyje pabudusį naujo turto geismą "meile", patirdamas pasitenkinimą tarsi masinančiu nauju užkariavimu. Bet ryškiausiai nuosavybės geismą atskleidžia lyčių meilė: mylintysis geidauja be jokių išlygų vienas pats turėti trokštamą asmenį, jis nori lygiai tokios pat besąlygiškos galios valdyti jo sielą kaip ir kūną, jis nori būti mylimas tik pats vienas ir gyventi bei viešpatauti kito sieloje kaip karalius ir labiausiai geidžiamas. Kai pagalvoti, kad tai žmogui reiškia ne ką kitą, kaip atskirti visą pasaulį nuo brangaus gėrio, laimės ir malonumo, kai pamąstai, jog mylintysis tik ir žiūri, kaip nuskriausti visus kitus varžovus ir jų atsikratyti, kaip jis norėtų pasidaryti savo aukso pilį saugančiu slibinu lyg beatodairiškiausias ir savanaudiškiausias iš visų "užkariautojų" bei išnaudotojų, kai pagaliau neišleidi iš akių, jog mylinčiajam pačiam visas kitas pasaulis atrodo nepatrauklus, blankus, bevertis ir dėl mylimo žmogaus jis pasirengęs aukoti viską, griauti bet kokią tvarką, atsisakyti visų interesų, tai iš tikrųjų negali nesistebėti, kad šitas lyčių meilės žvėriškas godumas ir neteisingumas buvo visais laikais šlovinamas ir dievinamas, jog iš šitos meilės žmonės paėmė ir pačią meilės kaip egoizmo priešybės sąvoką, tačiau kaip tik jinai yra, ko gero, pati atviriausia savanaudiškumo išraiška. Čia, matyt, tą sąvoką į vartoseną paleido nieko neturintys, bet norintys tureti, - tokių visais laikais netrūko. O tie, kuriems šioje srityje buvo lemta turėti daug ir būti sotiems, tikriausiai retsykiais prasitarė apie "įtūžusį demoną", kaip tas mieliausias ir visų atėniečių mylimiausias Sofoklis, tačiau Erotas kiekvieną kartą šaipėsi iš tokių išdykėlių, - kaip tik jie visuomet ir buvo didžiausi jo numylėtiniai. - Tiesa, pasaulyje vienur kitur pasitaiko kažkas panašaus į meilės tąsą, kai anas savanaudiškas dviejų asmenų veržimasis prie vieno kito užleidžia vietą naujam geismui ir gobšumui, bendram kilnesnių įdealų troškimui; bet kam šita meilė žinoma? Kas ją patyrė? Jos tikras vardas - draugystė.
Atsidavimas. Esti taurių, bet ribotos sielos moterų, kurios, norėdamos parodyti savo nuoširdžiausią atsidavimą, nesugalvoja nieko geresnio, kaip pasiūlyti savo dorybę ir gėdą - didžiausią savo vertybę. Ir dažnai ši dovana priimama, nieko tiek daug neįsipareigojant, kiek davėjos tikisi, - labai liūdna istorija!
Apsimesti pačia savimi. Dabar ji myli jį ir nuo to laiko žvelgia į pasaulį su tokiu ramiu pasitikėjimu, kaip ta karvė. Bet ai-ai-ai! Tuo ji ir apsuko jam galvą, kad atrodė taip nepastovi ir nesuprantama! O jame orai buvo jau perdėm nusistovėję! Ar nereikėtų jai apsimesti tokia, kokia buvo anksčiau? Apsimesti nemylinčia? Ar šito pagaliau nepataria jai - meilė? Vivat comoedia!
Apie vyro ir moters prietarus meiles dalykuose. Kad ir kokių nuolaidų būčiau pasirengęs daryti monogamijos prietarui, vis dėlto niekuomet nesutiksiu su kalbomis apie vyro ir moters vienodas teises meilėje: jų nėra. Tai reiškia: vyras ir moteris meilę supranta šiek tiek kitaip - tad ir prie abiejų lyčių meilės sąlygų priklauso tai, kad viena lytis numano kitą lytį turint ne tokį patį "meilės" jausmą, ne tokį patį jos supratimą. Kaip moteris supranta meilę, yra gana aišku: visiškas atsidavimas kūnu ir siela (ne vien tik kūno ir sielos atidavimas), į nieką neatsižvelgiant, be jokių išlygų, o greičiau gėdinantis ir bijant minties apie sąlygotą, nuo ko nors priklausomą atsidavimą. Kaip tik tas sąlygotumo nebuvimas daro jos meilę tikėjimu - kito tikėjimo moteris neturi. - Vyras, jeigu moterį myli, nori iš jos būtent tokios meilės, vadinasi, jo meilė, palyginti su moters, grinžiama visai kitomis prielaidomis, neneigiant, žinoma, kad pasitaiko ir vyrų, kuriems savo ruožtu nesvetimas visiško atsidavimo geismas; na, tada jie - jokie vyrai. Vyras, mylintis kaip moteris, tampa vergu, o moteris, mylinti kaip moteris, darosi tobulesnė... Moters aistra, per kurią ji besąlygiškai atsisako savųjų teisių, kaip tik sudaro prielaidą, kad iš kitos pusės nebūtų panašaus patoso, panašaus noro atsisakyti: nes jei abu iš meilės atsisakytų patys savęs, tai dėlto atsirastų - tiesiog nežinau kas, galbūt vakuumas? - Moteris nori būti imama, priimama kaip nuosavybė, nori ištirpti "nuosavybės" sąvokoje, būti "turima", vadinasi, nori tokio, kuris ima, kuris savęs neduoda ir neatiduoda, kuris, priešingai, labiau nori būti turtinamas - jėgų, laimės, tikėjimo antplūdžiu, dėl kurių moteris jam ir atiduoda save. Moteris atiduoda, vyras priima - aš manau, šitos prigimtyje glūdinčios prieštaros nebus galima įveikti jokiais visuomeniniais susitarimais, net ir pačiais tauriausiais teisingumo siekiais - nors ir labai būtų pageidaujama, kad to antagonizmo žiaurumas, baisumas, mįslingumas, nemoralumas amžinai nebadytų akių. Juk meilė, įsivaizduojant ją visą, didelę, neribotą, priklauso gamtai, ir kaip gamtos dalykas yra nuo amžių amžinųjų šiek tiek "amorali". - Tad ištikimybė yra moters meilės sudedamoji dalis, tai išplaukia iš jos meilės apibrėžimo; vyrui ji lengvai gali atsirasti kaip jo meilės palydovė, pavyzdžiui, kaip dėkingumo ženklas arba skonio idiosinkrazija ir vadinamasis dvasinis suartėjimas, bet jo meilės esmei ji nepriklauso, o jei ir priklauso, tai tiek nedaug, kad beveik teisėtai galima būtų kalbėti apie natūralią vyro meilės ir ištikimybės priešybę: jo meilė yra kaip tik noras turėti. o ne atsisakymas ir davimas; bet noras turėti kiekvieną kartą pasibaigia su turėjimu... Iš tikrųjų, vyro, retai kada ir negreit teprisipažįstančio tą "turėjimą", meilę palaiko jam būdingas subtilesnis ir įtaresnis turėjimo troškimas; todėl net įmanoma, kad jo meilė po to, kai moteris atiduoda save, dar didėja, - vyrui nelengva susitaikyti su mintimi, kad moteris nebeturi jam ko "bepridėti".
Valdovų valdovės. Žemas stiprus moters altas - tokių balsų retsykiais girdime teatre - staiga pakelia priešais mus uždangą galimybių, kuriomis mes šiaip jau netikime: ir štai išsyk pradedame tikėti, kad kažkur pasaulyje turi būti nepaprastų, didvyriškų, karališkų sielų moterų, turinčių jėgų ir pasirengusių didžiuliams pasipriešinimams, sprendimams ir pasiaukojimams, gebančių ir pasirengusių valdyti vyrus, nes jose visa, kas yra geriausia vyruose, nepaisant lyties, tapo idealo įsikūnijimu. Tiesa, teatras anaiptol nenorėjo, kad tie balsai žadintų būtent tokį moters įvaizdį: paprastai jie turi vazduoti idealius vyrus įsimylėjelius, pavyzdžiui Romeo; bet mano patyrimas sako, kad šiuo atžvilgiu teatras ir kompozitorius, kurie kontaltu tikisi sukelti tokį įspūdį, iš tikrųjų klysta. Šitais įsimylėjėliaiss niekas netiki: šiuose balsuose visuomet dar esti motiniškumo ir namų šeimininkės atspalvio, ir ypač daug jo kaip tik tada, kai skambesyje girdima meilė.